Ekonomistas R. Lazutka: Lietuvoje pinigų yra pakankamai, kad pensijos augtų sparčiau – tereikia konkrečių sprendimų

Ekonomistas R. Lazutka: Lietuvoje pinigų yra pakankamai, kad pensijos augtų sparčiau – tereikia konkrečių sprendimų

Vilniaus universiteto profesorius, sociologas ir ekonomistas R. Lazutka įsitikinęs, kad visos krizės labiausiai paliečia silpniausius ir pažeidžiamiausius. Profesorius teigia, kad globali COVID-19 krizė yra visiškai unikalus atvejis, niekada su tokiu reiškiniu valstybė nėra susidūrusi ir jos padariniai nenusakomi.

Dar iki pandemijos dažna senjorų šeima suko galvas, kaip išgyventi iš „Sodros“ mokamos senatvės pensijos. Pensijų reforma ne juokais susuko galvas ir būsimiems pensininkams. Dažnam buvo sunku apsispręsti, ar likti tik „Sodroje“, ar pensijai kaupti papildomai?

Globali koronaviruso pandemija pablogino Lietuvos žmonių gyvenimus, apribojo judėjimą, sumažėjo atsitiktinių darbų. Anksčiau, tegul ir teorinė, prisidūrimo prie pensijos ar pašalpos galimybė, dingo. Ar situacija Lietuvoje dar labiau nenuskurdins silpniausių?

Lietuvoje pinigų yra pakankamai, kad pensijos būtų finansuojamos geriau, tačiau tuos pinigus reikia mokėti surinkti, reikalingos ir įstatymų pataisos, mokesčių sistemos pakeitimai.

Komentuodamas situaciją pandemijos metu, pensijų reformą, kaupimą privačiuose pensijų fonduose, R. Lazutka negaili palaikymo senjorams ir kritikos dabartinei Vyriausybei.

Esame neteisingi pagyvenusių žmonių atžvilgiu

Profesorius sutiko, kad pensijos Lietuvoje mažos ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač dabar, gyventi nėra lengva. Gaunantys vidutinę socialinio draudimo pensiją senjorai riboja savo poreikius ir šiaip ne taip kukliai išgyvena. Tačiau, kaip pastebi R. Lazutka, vienišiems žmonėms ir tiems, kurie nesukaupė privalomojo darbo stažo, ypatingai sunku.

Anot profesoriaus, Vyriausybė jau anksčiau žadėjo skurdo ir nelygybės mažinimą, tačiau šiandien apie 40 proc. pensininkų yra žemiau skurdo ribos. R. Lazutka  mano, kad jeigu Vyriausybė realiai skatintų kurti darbo vietas, imtųsi priemonių mažinti emigraciją, šešėlį, kovotų su vyresnio amžiaus žmonių diskriminacija darbo rinkoje, tada ir „Sodra“ būtų turtingesnė ir pajėgesnė mokėti didesnes pensijas.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje pinigų yra pakankamai, kad pensijos būtų finansuojamos geriau, tačiau tuos pinigus reikia mokėti surinkti, reikalingos ir įstatymų pataisos, mokesčių sistemos pakeitimai.

 

,,Mažai surenkame mokesčių, mažai skiriame pensijoms, todėl jos ir yra mažos. Šios kadencijos Vyriausybė neskyrė reikiamo dėmesio atskirties mažinimui. Ketveri metai praėjo, nesprendžiant problemos, kurios dalis yra pensijų sistema “, – įsitikinęs R. Lazutka.

Pasak profesoriaus, visuomenė senėja, turėsime dirbti ilgiau, tai natūralu, bet darbas neturi būti prakeiksmas. Anot jo, būtų gerai, kad visi žmonės (ne tik darbingo amžiaus) turėtų galimybę dirbti ilgiau, kad darbo aplinka būtų labiau draugiška vyresnio amžiaus ir negalią turintiems žmonėms, kad visi jaustųsi naudingais visuomenei ir valstybei.

Kaip teigia R. Lazutka, turime didžiulį darbuotojų potencialą: bedarbiai, ekonomiškai neaktyvūs, negalią turintys žmonės ir t. t. Duomenys rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje vis ilgiau užsibūna darbo rinkoje, tačiau, anot profesoriaus, dažnai tai daro ne iš malonumo, o todėl, kad jų tiesiog netenkina maža pensija.

Taigi, motyvacijos dirbti ilgiau pakanka, svarbu, kad žmonės nebūtų diskriminuojami, o darbo rinka būtų svetinga bet kokio amžiaus žmogui.

Žinoma, kaip pastebi ekonomistas, būtina lanksti užimtumo sistema. Pensinis amžius turėtų būti ilginamas ne mechaniškai, o lanksčiai, kad žmonės galėtų prisitaikyti ir pasirinkti jiems priimtinesnį variantą.

Darbdaviai, anot profesoriaus, irgi turėtų stengtis kitaip organizuoti darbą, galbūt, apmokyti vadybininkus, kaip dirbti su vyresniais žmonėmis ir t. t. Taip pat labai svarbu plėtoti sutrumpintos darbo dienos ir sutrumpintos darbo savaitės užimtumą, kad net ir mažesnio darbingumo žmonės būtų įtraukti, galėtų dirbti be pervargimo ir streso.

Deja, kol kas, kaip pastebi R. Lazutka, Lietuvos darbo rinka nėra draugiška pagyvenusiems žmonėms. Įvairūs tyrimai rodo, kad ieškant arba keičiant darbą, amžius yra vienas iš pagrindinių diskriminacijos kriterijų, vyresnio amžiaus žmonės nenoriai priimami į darbą.

Neįgalumo, lyties, amžiaus ir kitokia diskriminacija vyksta, visi tai mato, o štai valstybės institucijos – Darbo inspekcija, Užimtumo tarnyba – ne.

Profesorius stebėjosi, kodėl tuomet nesimato baudų. „Neįgalumo, lyties, amžiaus ir kitokia diskriminacija vyksta, visi tai mato, o štai valstybės institucijos – Darbo inspekcija, Užimtumo tarnyba – ne“, – sako R. Lazutka.

Anot ekonomisto, masiški pažeidinėjimai akivaizdūs, tam palankūs netgi kai kurie įstatymai. Štai, pavyzdžiui, įstatymu įtvirtinta norma bendrais pagrindais akademinėje srityje ir valstybės tarnyboje dirbti tik iki 65 metų. Vėliau taikomos specifinės sąlygos. Pasak R. Lazutkos, tai akivaizdus stereotipų įtvirtinimas.

„Net jeigu ir būtų statistiškai įrodyta, kad vyresnio amžiaus žmonėms dirbti sekasi sunkiau, tai nereiškia, kad kiekvienas 30-metis yra tinkamesnis už kiekvieną 65-metį. Visose amžiaus grupėse yra labai skirtingų žmonių – tiek kompetencijų, tiek motyvacijos požiūriu. Todėl žmonių skirstymas pagal amžių ar lytį, tautybę ar bet kokį kitą kriterijų rodo išankstinį nusistatymą ir šališkumą, kuris nesuderinamas su demokratija ir žmogaus teisėmis“, – sako profesorius.

R. Lazutka atkreipia dėmesį į tai, kad jau trisdešimt metų esame demokratinė ir laisva šalis, tad atvira arba užlėpta diskriminacija nepriimtina ir turime pagaliau iš to išaugti. Tuo pačiu profesorius kviečia ir pačią visuomenę būti pilietiškesne ir reiklesne.

Socialinis draudimas užtikrina išsigelbėjimą nuo skurdo, bet neužtikrina prabangos

Profesorių neramina niūrios pensininkų nuotaikos, įvairios baimės dėl ateities. Į daugelį metų plintančius nuogąstavimus R. Lazutka moja ranka ir sako, kad kol yra organizuota visuomenė, visada bus mokami mokesčiai ir visada bus iš ko mokėti pensijas bei kviečia nepanikuoti ir pasitikėti „Sodra“.

,,Nebuvo taip, kad „Sodra“ nemokėtų pensijų. Nuo Nepriklausomybės paskelbimo buvo ypatingai sunkių, net ekstremalių laikotarpių, tačiau ir tada valstybė mokėjo pensijas. Nepaisant įvairių kataklizmų, – Tarybų Sąjungos blokados, 1999 m. ir 2008 m. krizių, – visą laiką pensijos buvo mokamos“, – sako R. Lazutka.

Pasak mokslininko, jeigu bus visuomenė, jos dirbanti dalis uždirbs tam tikras lėšas ir tas uždirbtas lėšas dalinsis su tais, kurie nedirba, bijoti nėra ko.

Valdžioje esantieji nusiplauna rankas, pateisina esamą pensininkų skurdą, neva nieko negalime padaryti, taupykitės kiekvienas sau privačiai.

Profesorių stebina tai, kad keliama panika dėl būsimų pensijų (dėl neva blogėjančios demografinės situacijos, o dabar ir dėl krizės), bet nekalbama apie kitas visuomenės gyvenimo sritis, kurios taip pat finansuojamos daugiausia dirbančiųjų mokesčiais.

Pasak R. Lazutkos, jeigu sakoma, kad gelbėtis galima tik būsimai pensijai kaupiant lėšas iš anksto, tai ir būsimoms krašto apsaugos išlaidoms, ir policijos, ir gydymo, švietimo, kelių fondui reikia kaupti: juk jeigu nebus dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų, nebus finansuojamos ne tik pensijos.

Profesorius stebisi ir kelia klausimą, ar dėl būsimų pensijų paniką keliančiųjų logikoje viskas tvarkoje.

„Tos panikos kėlimas kai kam naudingas. Valdžioje esantieji nusiplauna rankas, pateisina esamą pensininkų skurdą, neva nieko negalime padaryti, taupykitės kiekvienas sau privačiai. O kiti, dėka privataus taupymo, jį organizuodami, užsidirba gražius pelnus. Kodėl gi vardan jų nepagąsdinus visuomenės? Susidaro toks kai kurių politikų ir finansininkų savanaudiškas aljansas“, – pastebi
R. Lazutka.

Apie antros pakopos pensijų kaupimo sistemą profesorius atsiliepia filosofiškai: jo nuomone, antrosios pakopos sistema nėra apsaugos sistema, ji yra taupymo rinkose sistema. O rinkos nestabilios, svyruojančios. Štai, naujausia aktualija – koronaviruso metu senatvei kaupiamo turto vertė smunka kasdien. Kaip sako R. Lazutka, kad ir kiek ji atsistatys, niekas nepajėgus prognozuoti ir pasiūlyti jokio vaisto.

„Kiek žmonėms atsitiktinai pasiseka, tiek jie susitaupo. Nuo atsitiktinių svyravimų priklausomos pajamos nėra apsauga senatvėje. Apsauga ir atsitiktinumai yra vienas kitą paneigiantys dalykai“, – pastebi profesorius.

R. Lazutkai nenuostabu, kad II pakopos pensijų fondų valdytojai aktyviai skatino nepasikliauti „Sodra“, neva jos ateitis nulemta, neva iš jos neišgyvensi, gąsdino visuomenę senėjimo pasekmėmis. Anot profesoriaus, jų interesas paprastas – kad išsigandę žmonės taptų jų klientais.

Turime pasiekti, kad senatvė nebebūtų skurdo sinonimas.

Ekonomistas priduria, kad privačiuose fonduose sukauptos sumos krizės metu dar bus ir „apgraužtos“ infliacijos. Kitaip tariant, nuvertėjusios.

Pasak R. Lazutkos, „Sodros“ sistema nėra bloga, tik ją reikia palaikyti, tobulinti. Socialdemokratų vizija – bendrąją (valstybės biudžeto finansuojamą) pensiją atsieti nuo draudimo stažo ir padidinti bent iki 80 % minimalių vartojimo poreikių dydžio (MVPD), vėliau šią pensiją didinant iki 100 % MVPD – profesoriui atrodo reali ir priimtina. R. Lazutka paaiškino, kad ši idėja yra gera, ją būtina įgyvendinti.

Kaip sako profesorius, bendroji pensijos dalis, nepriklausomai nuo stažo, turi užtikrinti minimalius poreikius, o antroji dalis likti diferencijuota ir priklausyti nuo gauto atlyginimo dydžio. Tokiu būdu, pensija turėtų padėti išsaugoti darbingame amžiuje susiklosčiusį gyvenimo lygį.

R. Lazutka pastebi, kad užsitęsus epidemijai, „Sodra“ gali pritrūkti lėšų, bet tuomet Vyriausybė turės skolintis ir vis vien mokėti pensijas, pašalpas ir t. t.

Pokalbio metu profesorius prisiminė 2016 m. socialdemokratų vyriausybės inicijuotas ir priimtas pensijų indeksavimo pataisas. R. Lazutka įsitikinęs, kad tai yra labai gerai, bet dar svarbiau, anot jo, kad pensijų augimas būtų nuolatinis ir tam tikrą laikotarpį augtų greičiau negu vidutinis darbo užmokestis: kol kas gyvenimo lygio skirtumas tarp darbingo ir podarbingo amžiaus žmonių yra per didelis.

„Turime pasiekti, kad senatvė nebebūtų skurdo sinonimas“, – sako profesorius.

R. Lazutka pastebi, kad šioje situacijoje ypač svarbi valdančiosios Vyriausybės vykdoma politika ir situacijos kontrolė bei primena 2008 m. krizės darbo rinkos istoriją: tuomet darbdaviai šimtams tūkstančių darbuotojų sugebėjo įpiršti sprendimą išeiti iš darbo savo noru, taip netenkant išeitinių išmokų.

Profesorius atkreipia dėmesį į tai, kad net ir ekonominio klestėjimo metu dalis algų vis tiek buvo išmokama vokeliuose, gudriai paslėpus nuo valstybės, ir kelia klausimą, kaip tikėti, kad ir dabar nebus dalis subsidijų paslėpta ir neišmokėta darbuotojams.

„Jeigu žadėtas ekonomikos gelbėjimo milijardų kelias eis per bankus ir verslus, reali pagalba žmonėms liks neapibrėžta. Valdžia turi atverti kuo daugiau kelių, kad pagalba eitų tiesiogiai labiausiai nukentėjusiems žmonėms ir kiek įmanoma šalinti tarpininkus, kurių rankos visada lipnios subsidijų pinigams“, – sako R. Lazutka.

Naudinga gyventi savo galva, bet ne liberalų supratimu

Ką turi daryti jauni žmonės, kuriems dar anksti priklausyti nuo socialinės apsaugos sistemos? Ar jie gali tikėtis, kad ateityje gaus adekvačią „Sodros“ pensiją?

Pasak R. Lazutkos, pirmiausia, reikia mokytis ir dirbti, dirbti ir mokytis. Jeigu žmonės dirba labiau kvalifikuotą darbą, retai arba visai neiškrenta iš darbo rinkos, taip pat geriau gyvena. Jie daugiau perka, plečiasi paklausa, auga ekonomika ir tam pačiam jaunimui gali būti sukurtos darbo vietos.

„Jokiame amžiuje darbas negali ir neturi būti kančia“, – sako profesorius. Tačiau tuo pačiu akcentuoja, kad kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kaip ruoštis senatvei, yra ir unikalus, ir turi bendrų bruožų. O šiandieninėje Lietuvoje tas ruošimasis turi būti ir kolektyvinis.

Pasak R. Lazutkos, kai taip įkyriai propaguojamas individualizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik individualios, bet ir kolektyvinės ar visuomeninės problemos.

Pavyzdžiui, senatvė, anot profesoriaus, yra ne tik individualus fenomenas, bet ir visuomeninis reiškinys. O jei su juo nesiskaitoma, tai atsiranda visuomeninė problema – masinis skurdas senatvėje.

Profesorius primena: garsus sociologas Z. Bauman yra atkreipęs dėmesį į tai, kad visuomeninės problemos negali būti išsprendžiamos individualiai.

Liberalų supratimas gyventi savo galva – visas problemas spręsti individualiai yra tiesiog nesiskaitymas su socialine realybe.

Taigi, liberalų supratimas gyventi savo galva – visas problemas spręsti individualiai, pasak R. Lazutkos, yra tiesiog nesiskaitymas su socialine realybe. Socialdemokratiškas gyvenimas savo galva reiškia domėtis visuomeniniais procesais, juose sąmoningai dalyvauti ir juose kolektyviai veikti.

Ekonomistas pabrėžia, kad jauni žmonės turi plačias  galimybes domėtis, kaip veikia pensijų sistemos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, suprasti, kad pagrindinės pajamos senatvėje bus iš „Sodros“ ir privačios pensijos jos nepakeis.

O kokias būdais papildomai taupyti ne tik senatvei, bet ir atostogoms, automobiliui, skalbyklei, pasak profesoriaus, žmonės tikrai žino geriau, nes tai individualios problemos ir jos sprendžiamos individualiai. Taupoma ir banke, ir investiciniuose ar privačiuose pensijų fonduose. Kaip sako žinomas ekonomistas, kiekvienas geriausiai žino savo poreikius ir savo galimybes.

R. Lazutka įsitikinęs, kad epidemija visuomenei padės pripažinti, kad nedarbas ir skurdas nėra laisvas pasirinkimas ir atskiro individo yda. Verslininkai irgi turės suprasti, kad kiekvienas valstybės euras, sumokėtas nedarbo ištiktiems „pašalpiniams“ ar senjorams, bus atneštas tiems patiems verslininkams per kasdienį vartojimą.

Profesorius neslėpė, kad, kaip ir kiekvienas žmogus, jis taip pat galvoja apie ateitį. Turi šį tą susitaupęs, bet kai pasaulio finansų rinkoje yra neramu, idealių taupymo būdų Lietuvoje jis neįžvelgia.

,,Manau, pastangos propaguoti socialinės politikos, taip pat ir socialinės apsaugos senatvėje reikšmę ir galimybes yra kur kas prasmingesnės, nei bandymai mokyti žmones, kaip jiems elgtis su savo pinigais. Kaip kas besielgtų, teks dar ir dar kartą atsigręžti į „Sodrą“. O jos finansinė padėtis ir tuo pačiu saugumo senatvėje garantijos priklausys nuo kolektyvinės užimtumo, darbo rinkos priežiūros ir viešųjų finansų politikos“, – sako R. Lazutka.

Vilniaus universiteto profesorius ragina būti politiškais ir pilietiškais, nepasikliauti tik individuliais (kaip kas gali) gelbėjimosi planais, finansinio sektoriaus interesų grupių gelbėtojais ir nebijoti jų gąsdinimų, nes valstybės socialine apsauga nepasitikintys žmonės jiems mažiausiai reiklūs klientai.

R. Lazutka kviečia daugiau pasikliauti kolektyviniu veikimu, jungtis į visuomeninius judėjimus, dalyvauti politinių partijų gyvenime, kelti socialinius, tarp jų ir pensijų, klausimus, reikalauti daugiau atsakomybės iš Seimo narių, o patikimų politikų pastangas gerinti socialinę apsaugą palaikyti labiau.

Parengė Aldona Jeleniauskienė

Susiję straipsniai

Close